ⓘ Graikija, oficialiai – Graikijos Respublika – valstybė Pietų Europoje, prie Viduržemio jūros. Ji užima pietinę Balkanų pusiasalio dalį ir turi daugiau negu 100 ..

                                     

ⓘ Graikija

Graikija, oficialiai – Graikijos Respublika – valstybė Pietų Europoje, prie Viduržemio jūros. Ji užima pietinę Balkanų pusiasalio dalį ir turi daugiau negu 100 salų, kurios užima 19 % visos šalies teritorijos. Graikija šiaurės vakaruose ribojasi su Albanija, šiaurėje su Makedonija ir Bulgarija, šiaurės rytuose su Turkija. Šalies pakrantę skalauja Egėjo, Jonijos ir Viduržemio jūros.

Moderniųjų laikų Graikija kūrėsi remdamasi idėja, kad ji esanti Senovės Graikijos palikuonė ir tuo pačiu Vakarų pasaulio kultūros lopšys. Šį palikimą iš dalies atspindi 17 Graikijos istorinių objektų, kurie yra įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Graikija yra pramoninė šalis su aukštu žmogaus socialinės raidos indeksu ir gyvenimo standartu. Šalis yra Europos Sąjungos, NATO, TEBIPO, ESBO, Europos kosmoso agentūros ir Frankofonijos narė. Ji turi Balkanų, Viduriniųjų Rytų ir Viduržemio jūros šalių bruožų.

                                     

1.1. Istorija Senovės Graikija

Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo civilizacijos klestėjimo Kretoje ir Balkanų pusiasalyje II tūkst. pr. m. e. Senovės Graikų kolonijos apėmė daug platesnes teritorijas, nei šiuolaikinė Graikija. Vėliausiai nuo VII a. pr. m. e. graikai pradėjo kolonizuoti dabartinės Turkijos, Kipro, Italijos, Libijos pakrantes. Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikai užvaldė Anatoliją, Egiptą, Siriją ir Mesopotamiją. Nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e., kol Graikija buvo paversta viena iš Romos provincijų, vyravo helenizmas.

                                     

1.2. Istorija Bizantija

Romos imperijai pasidalijus į Rytų ir Vakarų Romos imperijas, graikų svarba buvo didesnė Rytų Romos imperijoje, dar vadinamoje Bizantija. Konstantinas Didysis pavertė Konstantinopolį nauja Bizantijos-Romos imperijos sostine. Nuo to laiko miestas tapo svarbiausiu helenizmo centru ir juo išliko iki šių laikų. Bizantijos vidurinio laikotarpio pirmaisiais šimtmečiais 610–867 m. imperiją puolė seni priešai: persai, langobardai, avarai ir slavai) bei pirmąkart istorijoje pasirodę arabai ir bulgarai. Priešų atakos neapsiribojo pasienio sritimis. Priešai dažnai įsiverždavo toli į imperijos žemes, taip keldami grėsmę pačiai sostinei.

1204 m. prasidėjo paskutinis Bizantijos laikotarpis. Graikai pirmąkart prarado Konstantinopolį, kai šį užėmė lotynų kryžiuočiai, įkūrę Lotynų imperiją, gyvavusią 57 metus. Šiuo laikotarpiu Bizantijoje įsivyravo feodalizmas. 1261 metais graikų imperija buvo padalinta tarp Komninų valdomo Epyro ir Paleologų dinastijos Nikėjos. Po ilgalaikio nykimo ir teritorijų praradimo turkams, Bizantijos istorija baigėsi 1453 metais, kai buvo užimtas Konstantinopolis.

                                     

1.3. Istorija Osmanų imperija

Atėjus osmanams vyko dvi graikų migracijos. Pirmoji – graikų inteligentų migracija į Vakarų Europą, skatinusi Renesanso pradžią, o antroji buvo vietinė: graikai iš lygumų kėlėsi į kalnus. Mileto sistema, atskyrusi Osmanų imperijos gyventojus pagal religiją, labai prisidėjo prie graikų ortodoksų susitelkimo. Graikų ortodoksų bažnyčia kaip tautinė-religinė institucija padėjo pusiasalio graikams išsaugoti kalbą, papročius ir kultūrą valdant osmanams.

                                     

1.4. Istorija Modernioji Graikija

Osmanai valdė Graikiją iki XIX a. pradžios. 1821 m. kovo 25 d. graikai sukilo ir paskelbė nepriklausomybę, bet ją pasiekė tik 1829 m. Kelis kartus atrodė, jog osmanai numalšins sukilimą, tačiau jiems grėsė tiesioginis Prancūzijos, Britų ir Rusijos imperijų įsiveržimas. Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras graikas Ioannis Kapodistrias grįžęs į tėvynę tapo pirmuoju Graikijos respublikos prezidentu. Bet Europa nusprendė, jog Graikija turi tapti monarchija ir pirmuoju karaliumi tapo Otas iš Bavarijos, o antruoju – Jurgis iš Danijos. XIX a. – XX a. pradžioje Graikija siekė išplėsti savo teritoriją, kad joje gyventų visi Osmanų imperijos graikai. Jonijos salas grąžino britai 1863 m. atvykstant naujam karaliui iš Danijos, o Tesaliją osmanai atidavė be kovos. Po Balkanų karų 1912–1913 m. graikai atgavo Epyrą, pietinę Makedoniją, Kretą ir Egėjo salas. Dabartinės Graikijos sienos nusistovėjo 1947 m.

Graikijos pilietinis karas vyko 1944–1949 m. Graikijoje tarp Jungtinės Karalystės, o vėliau JAV remiamų Vyriausybės pajėgų ir Graikijos Demokratinės Armijos, Graikijos Komunistų partijos karinės šakos. Pasak kai kurių analitikų, tai pirmasis atvejis, kai Vakarai pokaryje įsikišo į politinę situaciją užsienio šalyje. Po Vyriausybės pergalės Graikija tapo NATO nare, o tai nustatė jėgų balansą Egėjo jūros regione per visą Šaltąjį karą.

1974 m. rugpjūčio 14 d. graikų kariai pasitraukė iš NATO struktūrų protestuodami prieš Turkijos vykdomą šiaurės Kipro okupaciją. 1975 m. po referendumo, kuris patvirtino karaliaus Konstantino II nušalinimą, įsigaliojo demokratiška respublikos konstitucija. Po demokratijos atkūrimo Graikija tapo stabilia ir ekonomiškai augančia šalimi. Graikija vėl tapo NATO nare 1980 m. Šalis ES nare tapo 1981 m., o euras buvo įvestas 2001 m.



                                     

2. Politinė sistema

Dabartinė Graikijos konstitucija buvo priimta 1975 m. birželio 11 d., bet 1986 ir 2001 metais buvo gerokai reformuota. Ji apibrėžia Graikiją kaip parlamentinę respubliką, grindžiamą socialiniais ir konstituciniais principais. Valdymo forma yra parlamentinė demokratija.

Parlamentas

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas gr. Βουλή των Ελλήνων / Voulí ton Ellínon. 300 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2009 m. spalio 4 dieną.

                                     

3. Administracinis suskirstymas

Graikiją sudaro 13 periferijų Graikija taip pat yra suskirstyta į regionus, suskirstytų į 54 nomus, ir Atono kalno vienuolių respublika. Periferijos skliausteliuose sostinės:

  • Vakarų Makedonija Kozanė
  • Kreta Heraklionas
  • Vakarų Graikija Patrai
  • Centrinė Graikija Lamija
  • Centrinė Makedonija Salonikai
  • Tesalija Larisa
  • Pietų Egėjas Ermupolis
  • Jonijos salos Kerkyra
  • Atika Atėnai
  • Rytų Makedonija ir Trakija Komotinė
  • Peloponesas Tripolė
  • Šiaurės Egėjas Mitilėnė
  • Epyras Janina


                                     

4. Geografija

Graikija yra išsidėsčiusi Pietų Europoje, Balkanų pusiasalio pietuose ir Peloponeso pusiasalyje, kurį nuo žemyninės dalies skiria Korinto kanalas, ir daugybėje salų. Didžiausios salos: Kreta Viduržemio jūra, Euboja, Lesbas, Chijas, Kikladų, pietų ir šiaurės Sporadų salynai Egėjo jūra, Jonijos salynas Jonijos jūra. Šiaurėje Graikija ribojasi su Albanija 282 km, Makedonija 228 km, Bulgarija 494 km, Turkija 206 km, vakaruose jos krantus skalauja Jonijos, pietuose – Viduržemio, rytuose – Egėjo jūros. Gavdos sala yra piečiausias Graikijos bei Europos taškas.

Šalies plotas yra 131 957 km², iš jų 106 915 km² sudaro žemyninė dalis, o 25 042 km² apie 19 % sudaro 3 054 salos, iš kurių 87 yra gyvenamos. Dėl didelio salų kiekio Graikijos pakrantės ilgis yra labai įspūdingas – net 13 676 km, iš kurių tik apie 4000 km tenka Graikijos žemyninei daliai.

  • Pakrantės ilgis: 13 676 km
  • Bendras sausumos sienų ilgis: 1210 km

Nors šalis yra charakterizuojama kaip jūrų šalis, ji ir labai kalnuota. Kalnai užima net 79.9 % Graikijos teritorijos. Didžiausi šalies kalnai ir kalnagūbriai yra Pindas, Olimpas, Osa, Peliono kalnagūbris, kalnų masyvas Rodopai, Taigeto kalnynas Peloponeso pusiasalyje ir Psiloričio kalnų masyvas Kretoje. Aukščiausia šalies viršukalnė yra Olimpas 2918 m. Šalies lygumos plyti daugiausia Tesalijos, Makedonijos bei Trakijos regionuose.

Graikijos upės neilgos, vandeningos žiemomis, jų vanduo plačiai naudojamas drėkinimui. Svarbiausios upės: Vardaras, Marica, Strimonas, Nestas, Aliakmonas. Didžiausi ežerai: Prespos ir Trichonio.

Šalyje būdinga subtropinė augalija: dygialapiai krūmynai makija, gariga, alyvmedžių giraitės, kalnuose – plačialapių ir spygliuočių miškai. Miškingumas įtraukiant krūmynus – 44 %.



                                     

4.1. Geografija Klimatas

Graikijoje vyrauja Viduržemio jūros klimatas: drėgnos, švelnios žiemos ir sausos bei karštos vasaros. Pajūryje žiemomis vyrauja švelnus oras, dažnai lyja, sniegas iškrenta labai retai. Vasaros yra gana karštos ir per jas retai siautėja audros. Šalies viduje žiemomis yra žymiai vėsiau. Naktį dažnai pasitaiko šalnų, bei retkarčiais iškrenta daug sniego. Vakarų Graikijos ir Peloponeso kalnai žiemą pasidengia storu sniego sluoksniu. Rudenį ir pavasarį lyja. Drėgniausia Graikijos dalis – Jonijos pakrantė. Makedonijoje ir Trakijoje kritulių kiekis per metus pasiskirstęs vienodai, o šiaurės Egėjo jūros įtaka mažina pakrančių temperatūros skirtumus. Aplink Atėnus vasarą karšta, o žiemą temperatūra retai nukrenta žemiau 0. Tuomet daugiausiai lyja. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Graikijoje yra 4–12 °C, liepos 25–27 °C.

Vasaromis yra panašiai kaip ir pakrantėse: karšta ir sausa. Vidutinis metinių kritulių kiekis svyruoja nuo 400–700 mm lygumose iki 1500 mm kalnuose. Dėl to, kad Graikija yra kalnuota, šalyje yra galimybė užsiimti žiemos sportu ir joje yra 19 žiemos sporto centrų.

                                     

5. Ekonomika

Graikijos ekonomikai būdinga kapitalo koncentracija. Užsienio kapitalas daugiausiai investuojamas į kalnakasybos, laivų statybos, chemijos pramonės, transporto sritis.

Šalis tapo dešimtąja EEB nare 1981 m. sausio 1 d., vėliau narystė buvo pertvarkyta į narystę ES. Per 25 narystės metus, ir ypač per paskutinįjį dešimtmetį, Graikija padarė didelę ekonominę pažangą. Plačiau paplito investicijos į pramonės įmones, o su ES struktūrinių fondų parama buvo plėtojama infrastruktūra. Be to, sparčiai augo biudžeto pajamos iš turizmo, laivininkystės bei aptarnavimo sektorių. 2001 m. Graikija įsivedė bendrą Europos valiutą – eurą. Pagal BVP 1 gyv. augimo tempus, šalis priskiriama prie pasiturinčių valstybių.

Valstybės biudžeto išlaidos 2009 m. sudarę 145.2 mlrd. JAV dolerių, o biudžeto pajamos tuo tarpu 108.7 mlrd. JAV dolerių. Tai sudaro valstybės biudžeto deficitą pagal BVP 10.8 %. 2009 m. Šalies skolos sudarė 365 mlrd. JAV dolerių arba 108.1 % pagal BVP. 2011 m. šaliai iškilo bankroto grėsmė.

                                     

5.1. Ekonomika Turizmas

Graikija kasmet pritraukia daugiau nei 16 mln. turistų. Turizmo pajamos sudaro 15% BVP pajamų. Dėl turtingos, įvairiapusiškos, ilgos istorijos ir Viduržemio jūros paplūdimių valstybė yra patraukli turistams iš viso pasaulio. 2005 m. vien Graikijos sostinę Atėnus aplankė 6 088 287 turistų. Turizmo infrastruktūra Graikijoje smarkiai pagerėjo nuo 2004 m. vasaros olimpinių žaidynių Atėnuose ir toliau yra plėtojama, ypač masinis turizmas.

                                     

5.2. Ekonomika Viešbučiai

Graikijos viešbučių rūmų ir Graikijos nacionalinės statistikos tarnybos duomenimis viešbučių skaičius Graikijoje buvo suklasifikuotas šitaip:

                                     

6. Demografija

Pasak statistikos, Graikijos populiacija jau kelis dešimtmečius senėja. 1981 m. 14-mečiai ir jaunesni žmonės sudarė 23.7 % Graikijos gyventojų, o 2009 m. – tik 14.3 %. Vyresnių nei 65 metai procentas per tą patį laikotarpį išaugo nuo 12.7 % iki 19.2 %. Taip pat krenta vedybų populiarumas. 1981 m. 1 000 gyventojų teko 71 vedybos, o 2004 m. – 51. Skyrybų dažnumas, atvirkščiai, auga. 1991 m. 1 000 santuokų teko 191.2 skyrybos, o 2004 m. – 239.5. Beveik du trečdaliai Graikijos populiacijos gyvena miestuose. Didžiausi jų yra Atėnai 3 686 371 gyventojų, Salonikai 763 468, Pirėjas 466 065, Patrai 222 460, Heraklionas 137 711, Larisa 126 076 ir Volas 82 439.



                                     

6.1. Demografija Etninė sudėtis

Apie 93.76 % šalies gyventojų yra graikai. 4.32 % Graikijos populiacijos sudaro albanai, kurie daugiausiai gyvena šiaurinėje šalies dalyje. Likę procentai tenka bulgarams 0.39 %, rumunams 0.23 %, ukrainiečiams 0.14 %, pakistaniečiams 0.14 %, rusams 0.12 %, gruzinams 0.12 %, indams 0.09 % ir kitų tautybių gyventojams 0.65 %.

Dvidešimtame amžiuje apie 6 milijonai graikų emigravo į kitas šalis, bet devintame dešimtmetyje valstybės ekonominė situacija pagerėjo ir dabar daugiau žmonių imigruoja į Graikiją. Pasak 2001 m. gyventojų surašymo, 762 191 žmonių gyvena Graikijoje be Graikijos pilietybės. Dauguma jų yra iš kaimyninių valstybių.

                                     

6.2. Demografija Religija

Graikų ortodoksai sudaro 95 %-98 % šalies populiacijos ir šis tikėjimas turi "dominuojančios religijos" statusą Graikijos konstitucijoje. Taip pat šalyje yra musulmonų mažuma, turinti nuo 98 000 iki 140 000 atstovų. Dauguma jų gyvena Trakijoje, kur musulmonai sudaro 28.88 % populiacijos. Taip pat yra apskaičiuota, kad šalyje yra nuo 200 000 iki 300 000 musulmonų imigrantų.

Pasak 2005 m. apklausos, 81 % Graikijos gyventojų "tiki, kad egzistuoja Dievas", 16 % "tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija" ir 3 % "netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis". Pagal šiuos duomenis, Graikija yra trečia labiausiai į Dievą tikinti valstybė Europos sąjungoje po Maltos ir Kipro.

                                     

6.3. Demografija Kalbos

Oficiali kalba yra graikų, ja kalba 99 % šalies gyventojų. Be oficialios graikų kalbos dar yra vartojami keli dialektai, kuriais, kartu paėmus, kalba apie 900 000 gyventojų. Maždaug 128 380 gyventojai vartoja turkų kalbą. Tai yra daugiausiai Trakijoje gyvenantys musulmonai. 57 % gyventojų moka bent vieną užsienio kalbą. Populiariausia iš jų yra anglų, kurią moka 48 % populiacijos. Taip pat 9 % gali susišnekėti vokiškai ir 8 % – prancūziškai.

                                     

7. Kultūra

Senovės Graikija buvo Europos kultūros centras. Čia susiformavo įstatymai, valdymo sistema, gimė teatras, literatūra, mokslai, sportas, architektūra. Graikų architektūros darbus kopijavo ir vėlesnių laikų architektai. Taip pat graikai turi savitą graikišką abėcėlę, kuri plačiai vartojama matematikoje, fizikoje ir kituose moksluose.

                                     

7.1. Kultūra Literatūra

Graikų literatūra yra skirstoma į senovės graikų literatūrą, kuri buvo rašoma senovės graikų kalba iki IV a., Bizantijos literatūrą nuo IV a. iki XV a. ir moderniąją graikų literatūrą nuo XV a. iki dabar. Bizantijos literatūra gali būti laikoma viduramžių graikų literatūra, kuri buvo rašoma Bizantijoje arba už jos ribų. Tai sudaro antrąjį periodą graikų literatūros istorijoje.

                                     

7.2. Kultūra Muzika

Graikijos muzika yra labai savotiška ir skirtinga įvairiuose Graikijos regionuose. Liaudies muzika Graikijoje vis dar vaidina labai svarbią rolę – modernioji muzika taip pat yra paveikta folkloro. XX a. šalies muzikai didelę įtaką darė pabėgėliai iš Rytų. Graikijos muzika yra skirstoma į Antikos muziką, Bizantijos muziką, liaudies muziką ir moderniąją muziką.

                                     

7.3. Kultūra Architektūra

Architektūra Graikijoje buvo išnykusi Graikijos tamsiaisiais amžiais nuo Mikėnų kultūros žlugimo apie 1200 m. pr. m. e. iki Archajinės Graikijos periodo VII a. pr. m. e. Tuometiniai pastatai daugiausia buvo mediniai, galima aptikti tik jų likučius. Senovės Graikijos civilizacijos klestėjimo architektūriniai šedevrai buvo daugiausia amfiteatrai ir šventyklos. Vienas žymiausių palikimų yra Akropolis. Toliau graikų architektūra buvo plėtojama Bizantijos laikais. Vienas žymiausių palikimų yra Sofijos soboras, kurį kaip Konstantinopolio patriarchato visuotinio prestižo išraišką ir simbolį liepė pastatyti Justinianas I. Modernioji Graikijos architektūra susidarė po Graikijos nepriklausomybės 1821 m. XIX a. buvo smarkiai paplitusi klasicizmo architektūra, kuria buvo remtasi statant ne tik viešuosius, bet ir privačius pastatus.

                                     

7.4. Kultūra Dailė

Graikų dailės istorija prasidėjo jau apie 2500 m. pr. m. e. priešistorinėse Kikladų ir Mino civilizacijose, kurios davė pradžią Vakarų klasikiniam menui antikos laikais toliau šį plėtojant helenizmo periodu. Jis darė įtaką Rytų kultūroms ir naujai atsiradusiai ortodoksinei krikščionybei Bizantijoje. Kai kuriais atžvilgiais Bizantijos meno tradicijos tęsiasi Rusijoje ir kitose Rytų stačiatikių šalyse iki šių dienų.

                                     

8. Nuorodos

Vikiteka

Bendros nuorodos:

  • Apie Graikiją Archyvuota kopija 2005-10-25 iš Wayback Machine projekto.
  • Informacija apie Graikiją vokiečių k.

Žemėlapiai:

  • Graikijos svarbesnių kelių žemėlapis
  • Graikijos fizinis žemėlapis
  • Graikijos administracinis žemėlapis
  • Graikija googlemaps žemėlapyje