ⓘ Portugalijos socialistų partija, PS – Portugalijos kairioji partija. PS įkurta 1875 m., kai darbininkų judėjime dar buvo gajus anarchizmas. PS dalyvavo 1910 m. ..

                                     

ⓘ Portugalijos socialistų partija

Portugalijos socialistų partija, PS – Portugalijos kairioji partija.

PS įkurta 1875 m., kai darbininkų judėjime dar buvo gajus anarchizmas. PS dalyvavo 1910 m. spalio 3-osios sukilime, nuvertusiame karaliaus valdžią. Tačiau nei tuomet, nei po 1926 m. perversmo valdžią užėmusio diktatoriaus A. O. Karmonos, nei po 1932 m. perversmo įvestos A. Salazaro diktatūros laikais žymaus vaidmens nevaidino. 1933 m. partija buvo uždrausta ir paleista, veikė tik nedidelės grupės pogrindyje ir emigracijoje. 1964 m. šios grupės susijungė į Portugalijos socialistinį veikimą ASP, Acção Socialista Portuguesa ir paskelbė Principų deklaraciją, kurioje kviečiama susivienyti visų ideologinių atspalvių socialdemokratus.

                                     

1. Atgimimas

1970 m. mirus diktatoriui A. Salazarui Šveicarijoje ASP paskelbė programą, siūlančią nuversti diktatūrą ir sukurti socialistinę visuomenę. 1972 m. liepą Vienoje XII SI kongrese ASP buvo priimta į Socinterną. 1973 m. balandžio 19 d. Bad Miunsteraifelyje Vokietijoje ASP ir kitos socialistinės grupės atkūrė PS ir paskelbė, kad demokratija šalyje gali būti atkurta tiek taikiu, tiek jėgos būdu. 1974 m. paskelbiama apie galimybę sukurti Portugalijoje neklasinę visuomenę, tačiau strategija nebuvo atskleista.

                                     

2. Pirmosios reformos

1974 m. balandžio kariuomenei nuvertus M. Kaetanu režimą, PS sudarė Marijaus Soarešo laikinąją vyriausybę, o 1974 m. gruodžio mėn. įvyko organizacinis PS suvažiavimas, kuriame buvo priimta radikali programa. 1975 m. balandžio rinkimuose PS gavo 38.5 % rinkėjų balsų, o 1975 m. gruodžio mėn. M. Soarešas vėl sudarė vyriausybę.

Padėti PS buvo sudarytas SI solidarumo su Portugalija komitetas, į kurį įėjo V. Brantas, H. Vilsonas, U. Palmė, F. Miteranas, B. Kraiskis ir kiti SI lyderiai.

Iki 1976 m. balandžio 25 d. rinkimų, kuriuose PSP gavo 34.97 % balsų ir 106 vietas 269 vietų parlamente, buvo priimta Portugalijos Konstitucija, kurioje įtvirtinti Balandžio revoliucijos iškovojimai. Iki 1982 m. dešiniųjų padarytų konstitucijos pataisų, joje buvo tokios sąvokos, kaip socialistinė visuomenė, kolektyvinė gamybos priemonių nuosavybė ir kt.

M. Soarešas 1976 m. liepą ryžosi suformuoti vienpartinę mažumos vyriausybę. Iki 1977 m. gruodžio PS vyriausybė, susidurdama su dideliais ekonominiais sunkumais, infliacija ir augančiu nedarbu, nacionalizavo dalį latifundijų, pabandė suderinti kainų ir atlyginimų disproporcijas. Tačiau kai kurie vyriausybės žingsniai nerado palaikymo parlamente, todėl M. Soarešas atsistatydino ir netrukus suformavo koalicinį kabinetą su Socialdemokratinio centro partija. Bet bendros kalbos su augančio kapitalo atstovais nebuvo rasta, todėl 1978 m. liepos ir šiai vyriausybei teko atsistatydinti. Be to, prasidėjo trintis ir pačioje partijoje.

                                     

3. Krizė

1977 m. L. Kardozu vadovaujami kairieji išėjo iš PS ir įkūrė Kairiąją sąjungą už socialistinę demokratiją. 1978–1980, nesutikdami su M. Soarešo susitaikymo politika, partiją paliko ir kiti žymūs lyderiai, netgi atsisakydami savo postų. Tai atsiliepė ir rinkimų rezultatams: 1979 m. gauta 27.3 %; 1980-25.2 % balsų.

Tiesa, ir būdama opozicijoje PS pasiekė kai kurių laimėjimų – jos iniciatyva nebuvo leista atiminėti žemę iš kooperatyvų, apriboti sklypų, perduodamų asmeninėn nuosavybėn, dydžiai.

1983 m. rinkimuose PS gavo 36.1 % balsų ir 94 mandatus parlamente, tačiau koalicinę vyriausybę sudarė ne su buvusiais bendražygiais, įkūrusiais kitas partijas, o su buržuazine socialdemokratų partija PSD. Ši vyriausybė dirbo iki 1985 m. rudens, tačiau jai teko imtis griežtos ekonomijos politikos, suvaržyti dirbančiųjų teises, padidinti pensinį amžių moterims iki 65 metų, pakelti butų nuomą, devalvuoti eskudą. Todėl 1985 m. ir 1987 m. rinkimuose PS gavo tik 20-22 % balsų, leidusių užimti 57 ir 60 vietų parlamente ir pasitraukė į opoziciją valdančiai PSD.



                                     

4. Vėl valdžioje

1986–1996 M. Soarešas buvo išrinktas Portugalijos prezidentu. 1986 m. priimta Principų deklaracija, skelbusi marksizmą vienu iš įkvėpimo šaltinių. 1988 m. nepajėgdamas sutaikyti vidinių grupuočių, iš PS generalinio sekretoriaus posto pasitraukė V. Koštanciu, jį pakeitė Žoržė Sampajo, pabandęs suartinti PS ir PSD pozicijas – 1989 m. savivaldybių rinkimuose buvo keliami bendri kandidatai.

1995 m. spalio 1 d. vykusiuose parlamento rinkimuose PS gavo 112 vietų iš 230, ministru pirmininku tapo PS lyderis Antonio Gutieresas. 1995 m. Žoržė Sampajo buvo išrinktas Portugalijos prezidentu.

1999 m. rinkimuose vietų parlamente padaugėjo iki 115. Bet 2001 m., po pralaimėtų savivaldybių rinkimų, kuriuose PS daugumą gavo tik 113 savivaldybių iš 308, o PSD nugalėjo 159 savivaldybėse, bei dar 28-ose valdžia atiteko komunistams ir 3-ose konservatoriams, A. Gutieresui teko atsistatydinti pirma laiko.

2002 m. parlamento rinkimuose PS gavo tik 95, PSD – 102 vietas, vyriausybę sudaryti buvo pavesta A. Gutieresui, bet netrukus dešinieji sudarė koaliciją ir premjeru tapo J. M. Durao Baroso.

2005 m. parlamento rinkimuose socialistai nugalėjo vis labiau dešiniojo centro pozicijas užimančius socialdemokratus ir, surinkę 45 % balsų, gavo 121 vietą. Premjeru tapo Žozė Sokratešas.

                                     

5. Struktūra

Turi apie 100 000 narių. Aukščiausias organas – suvažiavimas, kuriame renkamas Generalinis sekretorius, Nacionalinė komisija ir Sekretoriatas.

SI narė nuo 1976 m., PES narė.

Generaliniai sekretoriai:

  • 1986 m. – Viktoras Konstančiu,
  • 1973 m. – Marijus Soarešas,
  • 2004 m. – žozė Sokratešas.
  • 2002 m. – Eduardas Fero Rodrigešas,
  • 1986 m. – Antonijus de Almeda Santušas,
  • 1989 m. – Žoržė Sampajo,
  • 1992 m. – Antonio Gutieresas,
                                     
  • Europos socialistų partija pranc. Parti Socialiste Européen, PSE, angl. Party of European Socialists PES yra Europos socialistų socialdemokratų ir
  • Socialistų Internacionalas SI, angl. Socialist International tarptautinė socialinės demokratijos ir demokratinio socializmo partijų organizacija.
  • sanitarijos inžinierius, Portugalijos politinis veikėjas. Nuo 1981 m. Portugalijos socialistų partijos PS narys. Nuo 1987 m. Portugalijos parlamento narys
  • 1964 m. Ženevoje pasirašė Portugalijos socialistų aktą, kuriuo buvo steigiama demokratinio socializmo principais grindžiama partija 1969 m. parlamento rinkimuose
  • 2006 m. kovo 9 d. Portugalijos prezidento postą užleido Anibalui Silvai, kurį iškėlė dešinioji Portugalijos socialdemokratų partija 2007 2013 m. Jungtinių
  • pararijų. Miesto vadovas meras Vítor Aleixo, išrinktas Portugalijos socialistų partijos Prieplauka Matrizo bažnyčia Matrizo bažnyčia Paplūdimys Savivaldybės
  • diktatūrai judėjime, katalikiškoje organizacijoje Opus Dei. 1972 m. Portugalijos socialistų partijos narys, 1991 m. Generalinis sekretorius, 1992 m. pirmininkas
  • nepriklausomybės Afrikos partija PAICV, portug.: Partido Africano da Independencia de Cabo Verde Žaliojo Kyšulio Respublikos kairioji politinė partija Įkurta 1981
  • politinė partija Įkurtas 1956 m. Portugalijoje studijuojančių Angolos studentų, apjungus 1953 m įkurtą Vieningos Angolos afrikiečių kovos partiją ir 1955
  • socialdemokratų partija 1889 m. Švedijos socialdemokratų darbininkų partija 1890 m. Vengrijos socialdemokratų partija 1891 m. Bulgarijos socialistų partija 1893
  • judėjimas, kuris kovojo už Rytų Timoro nepriklausomybę, iš pradžių nuo Portugalijos vėliau tarp 1974 ir 1998 metų nuo Indonezijos. Iš pradžių organizacija
  • nesėkmingai kandidatavo prezidento rinkimuose. Nuo 1989 m. vienas iš Socialistų Internacionalo vicepirmininkų, nuo 1999 m. SI Garbės pirmininkas. Folha
  • Eidukevičius, Lenkijos socialistų partijos Lietuvos socialdemokratų partijos ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos veikėjas m. 1926 m. Spalio