ⓘ Belgija, oficialiai Belgijos Karalystė – valstybė šiaurės vakarų Europoje. Ji yra viena iš Europos Sąjungos steigėjų, Belgijoje įsikūrusios ES, NATO bei kitų sv ..

                                     

ⓘ Belgija

Belgija, oficialiai Belgijos Karalystė – valstybė šiaurės vakarų Europoje. Ji yra viena iš Europos Sąjungos steigėjų, Belgijoje įsikūrusios ES, NATO bei kitų svarbių tarptautinių organizacijų būstinės. Belgija turi sausumos sienas su Nyderlandais, Vokietija, Liuksemburgu ir Prancūzija, šiaurės vakaruose valstybės krantus skalauja Šiaurės jūra ir Duvro sąsiauris.

Belgija priklauso Žemutinių šalių regionui kurį taip pat sudaro Nyderlandai ir Liuksemburgas. Taip pat Belgija priklauso ir šių trijų valstybių ekonominei sąjungai, vadinamai Beniliuksu nuo 1948 m. Žemutinės šalys yra tankiausiai gyvenamos Europoje, tačiau gyvenimo lygis jose labai aukštas.

Belgija – palyginti nauja valstybė, gavusi nepriklausomybę tik 1830 m. Iki tol ją valdė Nyderlandai. Dabartinės jos sienos nustatytos tik 1919 m.

Upė Masas dalija šalį perpus. Į šiaurę nuo jo iki jūros driekiasi derlingos lygumos, į pietus nuo šios upės eina Ardėnų kalnai, kur prastose žemėse išsibarstę reti ūkeliai.

                                     

1. Istorija

100 – 44 m. pr. m. e. dabartinės Belgijos teritorijoje buvo Romos imperijos Belgijos Galijos lot. Galia Belgae provincija, kurioje gyveno keltų gentys belgai ir germanų gentys frankai. Nuo IV a. šių dviejų genčių ribą pakeitė valonų ir flamandų žemių pasienis. Belgijos teritorijoje V a. konsolidavosi Frankų valstybė, ir iš čia Chlodvigas pradėjo Europos užkariavimus. 751 m. Frankų karalystėje merovingus pakeitus karolingams, teritorija tapo Karolio Didžiojo imperijos dalimi.

Po Verdeno sutarties, 843 m. Belgijos teritorija buvo padalinta tarp Vakarų Frankų ir Vidurio Frankų karalysčių. 855–959 m. didžioji jos dalis priklausė Lotaringijos karalystei, o šiai suskilus – Žemutinei Lotaringijai. Didėjant feodaliniam susiskaldymui, XI-XIV a. Belgijos teritorijoje susikūrė daug feodalinių valstybėlių. Didžiausios iš jų buvo Brabanto, Limburgo ir Liuksemburgo hercogystės, Flandrijos, Heno ir Namiūro grafystės, Lježo vyskupija.

Nuo XIV a. vidurio dinastinių ryšių dėka vietos valstybėles kartu su valstybėlėmis dabartinių Nyderlandų ir Liuksemburgo teritorijose palaipsniui suvienijo Burgundijos kunigaikštystė. Taip susikūrė Burgundijos Nyderlandai. Po 1477 m. šios kunigaikštystės perėjo Habsburgų dinastijai ir čia susikūrė Habsburgų Nyderlandai. 1556 m. Habsburgų imperatoriui Karoliui V padalinus visas Habsburgų valdas, Belgijos teritorija perėjo Ispanijos atšakai. Po Nyderlandų revoliucijos 1581 m., šiaurinės provincijos atsiskyrė ir suformavo Nyderlandų valstybę, tačiau dabartinės Belgijos ir Liuksemburgo teritorijos liko Ispanijos Habsburgų valdžioje. Ši valda buvo žinoma kaip Ispanijos Nyderlandai arba Pietiniai Nyderlandai. 1713 m. pagal Utrechto sutartį Belgijos teritorija atiteko Austrijos Habsburgams ir buvo žinoma kaip Austrijos Nyderlandai; 1795 m. ją okupavo ir aneksavo Prancūzija, o 1815 m. pagal Vienos kongresą ši teritorija atiteko Nyderlandams – buvo sukurta Jungtinė Nyderlandų Karalystė.

1830 m. spalio 4 d. Belgija tapo nepriklausoma karalyste, ir 1831 m. į sostą žengė pirmasis istorijoje nepriklausomos Belgijos karaliaus Leopoldas I. Šis įvykis iki šiol minimas kaip nacionalinė šventė. XIX a. Belgija tapo kolonijine valstybe ir kurį laiką turėjo savo kolonijų Afrikoje: Laisvąjį Kongą ir Belgijos Kongą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. į Belgiją įsiveržė Vokietija, bet prasidėjo karaliaus Alberto I vadovaujamas pasipriešinimo judėjimas. 1919 m. pagal Versalio sutartį Belgijai atiteko Malmedi, Eupeno ir kt. teritorijos. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1940–1944 m. Belgija vėl buvo okupuota Vokietijos. Karalius Leopoldas III valdė 1934–1951 m. pasirašė kapituliacijos aktą prieš nacistinę Vokietiją, buvo jos karo belaisvis. Vokietijai pralaimėjus karą, 1944 m. jis paliko šalį.

1950 m. Leopoldas III grįžo ir tai sukėlė didžiulį gyventojų pasipiktinimą. Karalius buvo priverstas atsisakyti sosto ir jį perleisti sūnui Boduenui. Boduenas valdė iki 1993 m., tačiau neturėjo vaikų. Jam mirus, sostą paveldėjo jo jaunesnysis brolis Albertas II, dabartinis Belgijos karalius. Nuo 1999 m. valstybė yra euro zonos narė.

                                     

2. Politinė sistema

Belgija yra konstitucinė monarchija ir parlamentinė demokratija, kuri po II pasaulinio karo evoliucionavo nuo unitarinės valstybės iki federacijos. Dviejų rūmų parlamentą sudaro Senatas ir Atstovų rūmai. Senatą sudaro bendruomenių, regionų atstovai bei tiesiogiai išrinkti politikai; Atstovų rūmai renkami tiesiogiai pagal proporcinę rinkimų sistemą. Belgijoje dalyvavimas rinkimuose yra privalomas.

Federalinę vyriausybę formaliai skiria karalius, ji turi gauti Atstovų rūmų pasitikėjimą. Vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas. Konstitucija reikalauja, kad vyriausybėje būtų vienodas skaičius olandiškai ir prancūziškai kalbančių narių. Valstybės vadovas yra karalius, tačiau faktiškai valdžia priklauso federalinei, regioninėms ir bendruomenių vyriausybėms.

Teisės sistema remiasi civiline teise ir yra paremta Napoleono kodeksu.

Nuo 1970 m. politinės partijos yra pasidalijusios kalbiniu pagrindu. Tiek prancūzakalbių, tiek olandakalbių bendruomenės turi partijas, priklausančias pagrindinėms politinėms srovėms – liberalų, krikščionių demokratų ir socialdemokratų. Taip pat įtaką įgauna žaliųjų bei ypač Flandrijoje nacionalistinės partijos.

Nuo 1999 m. ministru pirmininku buvo Gyjus Verhofstatas Flamandų liberalų ir demokratų partija, kuris sudarė 6 partijų Liberalų – socialdemokratų – žaliųjų koaliciją dažnai vadinama vaivorykštės koalicija; tai pirmoji vyriausybė nuo 1958 m., kurioje nėra Krikščionių demokratų. 2003 m. rinkimuose valdančioji koalicija išlaikė savo pozicijas; sudaryta 4 partijų Liberalų – socialdemokratų koalicija.

                                     

3. Administracinis suskirstymas

Belgija yra susiskirsčiusi į tris kalbines bendruomenes: olandiškąją, prancūziškąją ir vokiškąją.

Taip pat Belgija yra padalinta į tris administracinius regionus, kurie suskirstyti į 10 provincijų skliausteliuose nurodomi administraciniai centrai:

  • Vakarų Flandrijos provincija Briugė
  • Briuselio regionas dvikalbis regionas – olandų ir prancūzų kalbos; 980.000 gyventojų
  • Limburgo provincija Haseltas
  • Flamandų Brabanto provincija Leuvenas
  • Flandrija Briuselis, vyrauja olandų kalba; 6 mln. gyventojų
  • Antverpeno provincija Antverpenas
  • Rytų Flandrijos provincija Gentas
  • Lježo provincija Lježas
  • Liuksemburgo provincija Arlonas
  • Valonija Namiūras, vyrauja prancūzų kalba; 3.36 mln. gyventojų
  • Heno provincija Monsas
  • Valonų Brabanto provincija Vavras
  • Namiūro provincija Namiūras

Smulkiausias administracinis vienetas yra komuna. 19 iš jų yra Briuselio regione, 262 – Valonijoje, ir 308 – Flandrijoje. Ir provincijos, ir komunos pavaldžios atitinkamam regionui.



                                     

4. Geografija

Bendras sienų ilgis: 1385 km. Pakrantės ilgis: 65 km. Sienų su kaimyninėmis valstybėmis ilgis: Prancūzija – 620 km, Nyderlandai – 450 km, Liuksemburgas – 148 km, Vokietija – 167 km

Didžiąją paviršiaus dalį užima lyguma. Paviršius pamažu aukštėja iš šiaurės vakarų nuo Šiaurės jūra į pietryčius., kur iškyla Ardėnų kalnai. Lyguma daugiausia plokščia, žema iki 180 m. Pajūryje vietomis jos aukštis žemiau jūros lygio vadinamieji polderiai, todėl ten, kur nėra kopų, prie jūros supilti pylimai. Maso ir jo intako Sambro slėniai skiria lygumą nuo peneplenizuoto skalūninio kristalinio Ardėnų kalnų masyvo. Ardėnų kalnai upių slėnių suskaidyti į plynaukštes. Aukščiausia viršūnė – Botranžo kalnas Signal de Botrange – 694 m. Pačiuose pietryčiuose yra klintinių kalvagūbrių iki 460 m.

Didžiausios upės Šiaurės jūros baseino: Masas ir jo intakas Sambras, Šeldė ir jos intakas Lisas. Upės laivybinės, žiemą neužšąla. Nuotėkį reguliuoja kanalų, šliuzų ir perpumpavimo stočių sistema.

                                     

4.1. Geografija Klimatas

Klimatas – vidutinių platumų, jūrinis, šiltas. Būdingi drėgni vakarų ir pietvakarių vėjai. Tolstant į žemyninę Belgijos pusę, temperatūra didėja. Ardeno regione karštos vasaros kontrastuoja su ganėtinai šaltomis žiemomis. Smarkūs lietūs prasideda būtent aukštose vietovėse. Visus metus dažni rūkai ir dulksna, o balandis ir lapkritis yra ypač lietingi mėnesiai. Briuselyje, kuris išsidėstęs pačiame Belgijos centre, temperatūros vidurkis svyruoja nuo 0 °C iki 5 °C sausį ir nuo 13 °C iki 22 °C liepą. Ostendėje, pajūryje, vidutinė temperatūra yra nuo 1-5 °C sausį ir 14-22 °C liepą. Krituliai Briuselyje pasiskirstę tolygiai, po 820 mm per metus.

                                     

5. Ekonomika

Viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių Europos valstybių. Aukštas pramonės ir aptarnavimo sferos lygis.

Darbuotojų pasiskirstymas pagal sektorius:

  • Žemės ūkis: 1 %
  • Pramonė: 27 %
  • Aptarnavimo sfera: 72 %


                                     

5.1. Ekonomika Turizmas

Turizmas Belgijai labai svarbus. Ši šalis populiari tarp vokiečių, britų, liuksemburgiečių, prancūzų ir olandų. Britai gana dažnai lanko Vakarų Flandrijos provincijoje iš Pirmojo pasaulinio karo išlikusius karo paminklus ir kapines. Turistai mėgsta atostogauti ir Belgijos Šiaurės jūros pakrantės kurortuose. Kiti regionai taip pat yra labai pamėgti lankytojų iš kitų šalių. Iš Belgijos nesunkiai galima dienai nukeliauti į kaimynines šalis Prancūziją, Nyderlandus arba Jungtinę Karalystę. Labai populiarios kelionės į Briuselį, Haseltą, Gentą, Antverpeną bei kitus miestus. Vienas lankomiausių Belgijos miestų yra Briugė, kuris neretai laikomas Šiaurės Venecija.

                                     

5.2. Ekonomika Valstybės biudžetas

Valstybės biudžetas 2009 m. siekė 183 Mlrd. eurų, o šalies pajamos buvo 163 mlrd. eurų. Tai sudarė 20 mlrd. eurų arba 6 % valstybės biudžeto deficito pagal BVP. Nuo 1995 iki 2007 m. Belgijai pavyko žymiai sumažinti savo šalies skolas. 2011 m. šalies skolos siekė 361.7 mlrd. eurų arba 98 % Belgijos BVP.

2006 m. šalies išlaidos šiems sektoriams siekė % BVP:

  • Švietimo sistema: 6.0 % 2004 m.
  • Kariuomenė: 1.3 % 2005 m.
  • Sveikatos apsauga: 9.9 %
                                     

6. Demografija

Pasak 2007 m. statistikos, beveik 92 % šalies gyventojų yra Belgijos piliečiai ir maždaug 6 % – kitų Europos sąjungos valstybių. Labiausiai paplitusios tautinės mažumos yra italai 171 918, prancūzai 125 061, olandai 116 970, marokiečiai 80 579, ispanai 42 765, turkai 39 419 ir vokiečiai 37 621.

Net 97 % belgų gyvena miestuose. Gyventojų tankumas Belgijoje yra 342 žm./km² – vienas didžiausių Europoje. Palyginimui, bendrasis pasaulio gyventojų tankumas yra 42 žm./km².

                                     

6.1. Demografija Kalbos

Belgija turi tris oficialias kalbas – olandų, prancūzų ir vokiečių. Apytiksliais apskaičiavimais, 59 % gyventojų gimtoji kalba yra olandų dažnai vadinama flamandų, 40 % – prancūzų. Olandiškai kalbantys žmonės susikoncentravę šiaurinėje Belgijos dalyje Flandrijoje, o prancūziškai kalbantys – šalies pietuose Valonijoje. Briuselis oficialiai yra dvikalbis, bet 80-85 % sostinės gyventojų kalba prancūziškai. Iš užsienio kalbų Belgijoje populiariausia yra anglų, kuria kalba 59 % vyresnių nei 15 metų gyventojų.

Nors Belgijoje vartojama prancūzų kalba beveik tokia pati, kaip Prancūzijoje, tam tikrų žodyno, tarimo ir semantikos skirtumų yra. Tą patį galima pasakyti ir apie Belgijoje vartojamą olandų kalbą bei jos ryšį su Olandijoje vartojama kalba. Daug flamandų vis dar kalba olandų kalbos dialektais. Valonų kalbą, kuri iki XX amžiaus pradžios buvo pagrindinė Valonijos regiono kalba, dabar daugiausiai supranta pagyvenę žmonės ir ji vartojama tik retkarčiais. Valonijos dialektai, tarp jų ir pikardų, nėra naudojami viešajame gyvenime.



                                     

6.2. Demografija Religija

Tradiciškai gyventojų daugumą 75 % sudaro Romos katalikai, bet, 2004 m. duomenimis, tik 4-8 % belgų reguliariai lanko bažnyčią. Antra didžiausia religija yra islamas, kurį praktikuoja 3-4 % gyventojų. Daugelis Belgijos musulmonų yra sunitai ir gyvena didžiuosiuose miestuose, kaip Antverpenas, Briuselis ir Šarlerua. Taip pat šalyje yra nedidelės protestantų, stačiatikių, anglikonų ir judėjų mažumos. Jos, kartu su keliomis nereliginėmis organizacijomis, turi oficialų statusą, kas, be kita ko, reiškia, kad dvasininkai gauna atlyginimą iš valstybės lėšų ir valstybinėse mokyklose, tėvų pasirinkimu, vaikai gali būti mokomi bet kurios iš oficialų statusą turinčių religijų ar pažiūrų sistemų. Nors kai kurios mažumų religijos, kaip sikhizmas ir hinduizmas, dar neturi tokio statuso, budizmas jau žengia pirmuosius žingsnius link pripažinimo nereligine organizacija.

Pasak 2005 m. apklausos, 43 % Belgijos gyventojų "tiki, kad egzistuoja Dievas", 29 % "tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija" ir 27 % "netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis". 2006 m. apklausa Flandrijos regione, kuris laikomas labiau religingu nei Valonija, atskleidė, kad 55 % regiono gyventojų laiko save religingais, bet tik 36 % tiki, kad pasaulį sukūrė Dievas.



                                     

7. Kultūra

Belgijos kultūros apibrėžimas yra diskutuotinas, nesvarbu, kokia kalba žmonės, tarp kultūrinių grupių yra žymių skirtumų: flamandų iš Flandrijos ir valonų iš Valonijos bei Briuselio. Vis dėlto Valonų kultūros manifestas ir kai kurie Briuselio regionalistai prieštarauja tam, kad prancūzakalbiai Briuleio belgai būtų priskiriami valonams.

Dauguma belgų savo kultūrą laiko neatskiriama Europos ir Vakarų Europos dalimi. Nepaisant to, abi kultūrinės bendruomenės linkusios kurti savo individualiąją ir kolektyvinę kultūrą. Flamandų kultūra labiau siejasi su angliakalbe kuri dominuoja moksle, profesiniame gyvenime ir žiniasklaidoje bei su Nyderlandų kultūra. Prancūzakalbių kultūra daugiausia siejasi su Prancūzijos ir kitų šalių prancūzakalbe kultūra.



                                     

7.1. Kultūra Architektūra

Žymiausi romanikos architektūriniai statiniai Belgijoje – tai Collégiale Saint-Gertrude de Nivelles 1046 m. ir Collégiale Saint-Gertrude de Nivelles Turnė. Žymiausi gotikiniai XV a. statiniai yra Onze-Lieve-Vrouwekathedraal Antverpenas. Žymiausias baroko architektūros palikimas – Gran Plasas Briuselyje. Žymūs jugendo stiliaus architektai buvo Victor Horta ir Henry van de Velde, kurie padarė įtaką ankstyvajai XX a. Belgijos ir aplinkinių šalių architektūrai.

                                     

7.2. Kultūra Dailė

Dabartinės Belgijos miestuose Antverpene, Gente, Briuselyje, Levene ir kitur XV a. iškilo grupė ankstyvojo Nyderlandų meno dailininkų, jie kūrė vėlyvosios gotikos stiliumi. Tai – Janas van Eikas, Rogiras van der Veidenas, Hugas van der Gusas, Hansas Memlingas ir kiti. Šie dailininkai ištobulino aliejinės tapybos techniką, kuri vėliau pasklido likusioje Europoje. Garsiausias vėlyvųjų viduramžių kūrinys yra brolių Van Eikų sukurtas Gento Šv. Bavono katedros altorius 1432 m. XVI a. dabartinės Belgijos teritorijoje renesanso stiliumi kūrė Kventinas Maseisas, Janas Mabiuzas, Piteris Breigelis Vyresnysis, vėlyvojo manieristinio stiliaus atstovas buvo Bartolomėjus Sprangeris.

XVI a. pabaigoje šiaurinėms provincijoms atsiskyrus ir įkūrus naują protestantišką Jungtinę septynių provincijų respubliką dab. Nyderlandai, dabartinės Belgijos teritorijos liko katalikiškos Ispanijos valdžioje. Šiuo laikotarpiu šiaurės ir pietinių provincijų dailės kryptys stilistiškai išsiskyrė. XVII a. pirmoje pusėje suklestėjo flamandų baroko mokykla, kurios garsiausiais menininkais buvo Rubensas, Antonis van Deikas, Jakobas Jordansas, Janas Breigelis Vyresnysis, Fransas Sneidersas. XIX a. pabaigoje iškilo žymus Belgijos tapytojas Džeimsas Ensoras. Reikšmingi XX a. Belgijos tapytojai – siurrealistai Renė Magritas ir Polis Delvo. Išgarsėjo "Tintino nuotykių" komiksų kūrėjas Hergé.

Šalis garsėja Briuselyje esančiais Belgijos karališkaisiais dailės muziejais.

                                     

7.3. Kultūra Literatūra

Belgijos literatūra praeityje buvo vientisesnė nei dabar. Dabar ji padalinta į flamandų ir prancūzakalbę literatūrą. Iki XX a. belgų rašytojai dažniausiai rašė prancūzų kalba, net jeigu buvo flamandai, nes tuo metų prancūzų kalba Belgijos ir pasaulinėje kultūroje dominavo žymūs rašytojai prancūzakalbiai: Suzanne Lilar, Emile Verhaeren ir Maurice Maeterlinck. Kai flamandų judėjimas įgavo vis didesnę svarbą, olandų rašytojai vis labiau populiarėjo Flandrijoje ir net suvaidino svarbų vaidmenį Flamandų judėjime tarkim, Hendrik Conscience. Šiuo metu žymūs flamandų rašytojai yra Tom Lanoye ir Dimitri Verhulst.

Taip pat buvo kuriama valonų kalba. Ja rašė Nicolas Defrecheux ir Edouard Remouchamps.

Žymiausi belgų poetai: Guido Gezelle 1830–1899 m., Emile Verhaeren 1855–1916 m., Max Elskamp 1862–1931 m., Maurice Maeterlinck 1862–1949 m., Paul van Ostaijen 1896–1926 m., Henri Michaux ir Jacques Brel 1929–1978 m. Žymiausi prozos rašytojai: Hendrik Conscience 1812–1883 m., Charles de Coster 1827–1879 m., Willem Elsschot 1882–1960 m., Michel de Ghelderode 1898–1962 m., Georges Simenon 1903-1989 m., Louis Paul Boon 1912–1979 m., Hugo Claus 1929–2008 m., Pierre Mertens 1939 m. Ernest Claes 1885–1968 m. ir Amélie Nothomb 1967 m.

                                     

7.4. Kultūra Muzika

Daug garsių klasikinės muzikos kompozitorių yra gimę Belgijoje. Vieni iš žymiausių yra César Franck. Henri Vieuxtemps, Eugène Ysaÿe, Guillaume Lekeu ir Wim Mertens. Daugybė viduramžių bei renesanso kompozitorių yra kilę iš dabartinės Belgijos teritorijos frankoflamandų mokykla.

Gerai žinomi XX a. dainininkai – Jacques Brel, Arno, Maurane, Bobbejaan Schoepen, Salvatore Adamo, Philippe Lafontaine ir Pierre Rapsat.

                                     

7.5. Kultūra Sportas

Belgijoje 1972 m. vyko IV Europos futbolo čempionatas, 2000 m. kartu su Nyderlandais – XI Europos futbolo čempionatas.

                                     

8. Literatūra

  • Insa Meinen: Die Shoa in Belgien, Wissenschaftliche Buchgesellschaft, Darmstadt 2009 ISBN 978-3-534-22158-5
  • Frank Berge, Alexander Grasse: Belgien – Zerfall oder föderales Zukunftsmodell? Der flämisch-wallonische Konflikt und die Deutschsprachige Gemeinschaft. Leske und Budrich, Opladen 2003 Regionalisierung in Europa, Band 3, ISBN 3-8100-3486-X
  • Johannes Koll Hrsg.: Belgien. Geschichte – Politik – Kultur – Wirtschaft. Aschendorff Verlag, Münster 2007, ISBN 978-3-402-00408-1
  • Claus Hecking: Das politische System Belgiens. Leske und Budrich, Opladen 2003, ISBN 3-8100-3724-9
                                     

9. Nuorodos

Vikiteka

Valdžios tinklapiai:

  • Belgijos monarchų tinklalapis

Bendros nuorodos apie Belgiją:

  • Apie Belgiją, Belgijos švietimo sistemą ir kt. Archyvuota kopija 2004-10-22 iš Wayback Machine projekto.

Žemėlapiai:

  • Belgijos pagrindinių kelių žemėlapis
  • Belgijos administracinis žemėlapis
  • Belgijos fizinis žemėlapis
                                     
  • karūnuotas pirmasis Belgijos karalius Leopoldas I. Jo įžengimo į sostą diena tapo nacionaline švente. Ekonomiškai sustiprėjusi Belgija laviruodama tarp
  • Belgija Eurovizijos dainų konkurse dalyvavo 60 kartus. Debiutavo 1956 m. ir laimėjo tik kartą. Belgija turi du nacionalinius konkurso transliuotojus 
  • Belgijos futbolo pagrindinė kontroliuojanti organizacija Belgijos futbolo asociacija, kontroliuojanti nacionalinę vyrų ir moterų rinktines, taip pat
  • Belgija olimpinėse žaidynėse debiutavo 1900 m. Nuo to laiko šalis dalyvavo beveik visose paskesnėse olimpiadose. Belgija organizavo 1920 m. vasaros olimpiadą
  • Belgijos futbolo taurė pagrindinis Belgijos taurės turnyras, rengiamas nuo 1911 metų. Nuo 2015 - 2016 m. turnyro sponsoriu tapo Croky, ir turnyras buvo
  • Antrojo pasaulinio karo pamoka Belgijos gynybinės politikos pagrindu padarė kolektyvinį saugumą. 1948 m. kovą Belgija pasirašė Briuselio sutartį, o vėliau
  • provincija ol. Provincie Limburg, pranc. Province de Limbourg provincija Belgijos šiaurės rytuose, Flandrijos regione, Nyderlandų pasienyje. Administracinis
  • 1815 m. Belgija nuo Nyderlandų atsiskyrė po revoliucijos 1830 m., ir nuo tada yra nepriklausoma valstybė. Pagrindiniai straipsniai Belgijos priešistorė
  • Belgija vaikų Eurovizijos dainų konkurse debiutavo 2003 m. ir tik du kartus nepapuolė į geriausiųjų dešimtuką.
  • Vėliava buvo patvirtinta 1831 m. sausio 23 d., netrukus po to, kai 1830 m. Belgija atgavo nepriklausomybę nuo Nyderlandų. Pasipriešinimo metu vėliava vaidino
  • Germaniją maždaug dabartinė Belgija o rytinėse  Aukštutinę Germaniją. Po Diokletiano reformų III a. pabaigoje Belgijos Galija buvo suskaidyta į dvi
  • buvo asmeniškai pavaldi Belgijos karaliui, o ne Belgijos parlamentui Belgija tuo metu buvo konstitucinė monarchija Belgijos parlamentas pripažino Leopoldą