ⓘ Graikai – indoeuropiečių tauta, kurios kalbos rašto paminklai siekia II tūkstantmetį pr. m. e. Šiuo metu apie 11 mln. graikų gyvena Graikijoje ir Kipre, dar api ..

                                     

ⓘ Graikai

Graikai – indoeuropiečių tauta, kurios kalbos rašto paminklai siekia II tūkstantmetį pr. m. e. Šiuo metu apie 11 mln. graikų gyvena Graikijoje ir Kipre, dar apie 5 mln. žmonių už šių šalių ribų laiko save graikais.

                                     

1.1. Įvairūs graikus apibūdinantys vardai Achajai, danajai

Homeras prieš Troją traukiančius graikus vadino achajais, pagal Peloponese gyvenusią achajų gentį, arba danajais, pagal Menelajo ir Agamemnono protėvį Danają. Po dorėnų įsiveržimo antikinėje Graikijoje dominavo dorėnai, tačiau visi graikai tuo vardu niekad nebuvo vadinami.

                                     

1.2. Įvairūs graikus apibūdinantys vardai Helenai

Helenais, pagal vieną iš Tesalijos genčių, pasivadinusių mitinio protėvio Heleno vardu, graikus vadino Pauzanijas, Herodotas ir Tukididas, o klasikinėje Graikijoje ši sąvoka vartota apibūdinti visoms graikiškai kalbančioms tautoms kaip priešingybė "barbarams" – βάρβαροι. Įvairios Graikijos tautos siejo save su helenais dėl vartojamų įvairių graikų kalbos variantų ir Olimpo dievų kulto. Prie vienybės jausmo prisidėjo ir bendros religinės šventės.

Vėlyvojoje Antikoje Rytų Romos imperijoje helenų sąvoka iš pradžių vartota apibūdinti senųjų graikų kultų pasekėjams, vėliau visiems nekrikščionims, o imperijos žlugimo išvakarėse vėl imta vartoti apibūdinti graikiškai šnekantiems žmonėms.

Naujaisiais laikais graikai vėl ėmė vartoti sąvoką Έλληνες Éllines, helenai kaip susietą su istoriniu šalies pavadinimu ir kalba. Iš "helenų" sudaryti tokie tarptautiniai žodžiai kaip helenizmas, panhelenizmas.

                                     

1.3. Įvairūs graikus apibūdinantys vardai Graikai/Graeci Γραικοί

Lotyniškas graikų vardas Graecus kilęs iš VIII a. Italijoje, vėliau Didžiaja Graikija pavadintame regione apsigyvenusių graikų savivardžio Graikoi. Homeras mini Beotijos miestą Grają Γραῖα, Pauzanijas mini Grają kaip senąjį Beotijos miesto Tanagros pavadinimą.

Aristotelio Metafizka yra seniausias šaltinis, kuriame minimas graikų vardas Graikoi Γραικοί. Aristotelis rašo apie centrinio Epyro gyventojus, kurie anksčiau vadinti graikais Γραικοί ir tik vėliau imti vadinti helenais. Lotyniška sąvoka Graeci vėliau tapo pagrindu daugelio kalbų vartojamiems graikų pavadinimams.

                                     

1.4. Įvairūs graikus apibūdinantys vardai Biznatiečiai/romajai/romėnai

Bizantijos bei Rytų Romos imperijos gyventojai ir po Antikos laikotarpio vadino save "romėnais" arba "romajais", tačiau po 1054 m. Romos bažnyčios schizmos vėl dažniau ėmė vadinti save graikais Γραικοί. Viduramžiais graikai taip pat dažnai vadinti bizantiečiais.

                                     

2. Kultūra

Graikų kultūra išsivystė per tūkstančius metų pradedant Mikėnų civilizacija per klasikinį, romėnų ir bizantijos periodus. Ji abipusiškai darė įtaką krikščionybei. Valdant turkams graikai patyrė kelis šimtmečius priespaudos, kurių kulminacija buvo genocidas XX a. Tačiau šių tautų bendradarbiavimas jas praturtino. Diafotismos Šiuolaikinis graikų švietimo sąjudis atgaivino graikų kultūrą, sujungė antikinius ir viduramžių elementus, kurie būdingi dabartinei graikų kultūrai.

                                     

2.1. Kultūra Kalba

Dauguma graikų kalba graikų kalba, kuri priklauso indoeuropiečių kalboms, o artimiausia armėnų kalbai ir indoiranėnų kalboms. Graikų rašytinė kalba viena seniausių indoeuropiečių istorijoje, ji trunka apie 2500 metų. Tokie įžymūs kūriniai kaip Homero epai, Euklido "Elementai" ir Naujasis Testamentas, buvo užrašyti graikiškai.

Graikų kalba turi keletą lingvistinių bruožų, kurie būdingi ir Balkanų kalboms albanų, bulgarų ir rytų romanų kalboms. Be to, ji įsivedė daug vakarietiškų ir turkiškų žodžių. XIX a. Filhelenizmo ir Diafotismos judėjimai, kurie pabrėžė graikų kalbos senovinį paveldą, šią užsienietišką įtaką panaikino ir sudarė katarevousą, dirbtinę graikų kalbą, išvalytą nuo svetimybių, tapusią oficialia Graikijos kalba. Tačiau 1976 m. Graikijos parlamentas nusprendė, kad vietoj katarevousos demotinė graikų kalba taps oficialia.

Šiuolaikinė graikų kalba, be bendrinės demotinės kalbos, turi daugybę tarmių, kurių atstovai ne visada supranta vieni kitus: Kipro, Ponto, Kapadokijos ir čakonų vienintelė kilusi iš dorėnų tarmės. Jevanų, Graikijos žydų, kalba išliko mažose bendruomenėse Graikijoje, Izraelyje, Niujorke. Be graikų, dažnai graikai moka anglų, albanų, rusų, turkų kalbas.



                                     

2.2. Kultūra Menas

Graikų meno istorija ilga. Graikai prisidėjo prie vaizduojamojo meno, literatūros ir teatro plėtros. Vakaruose graikų menas paveikė romėnų ir vakarietišką meną. Po renesanso Europoje humanistinė estetika ir graikų aukšti techniniai standartai darė įtaką europiečių menininkams. Iki XIX a. klasikinės tradicijos paveikė Europos meną. Aleksandro Makedoniečio užkariavimai rytuose pradėjo graikų, Vidurio Azijos ir Indijos kultūrų sveiką, dėl kurios atsirado graikų-budistų menas, pasiekęs netgi Japoniją.

Bizantijos menas, naudojęs klasikinius pagoniškus motyvus krikščionybei šlovinti, paveikė daugybę tautų. Jo įtaka siekė nuo Venecijos vakaruose iki Kazachstano rytuose. Klasikiniu laikotarpiu graikų meną veikė rytietiškos įtakos, romėnų laikais - krikščionybė, o dabartiniais laikais šiuolaikinis vakarų menas.

Žinomiausi graikų menininkai yra renesanso tapytojas El Greco, soprano dainininkė Maria Callas, daug albumų pardavusi dainininkė Nana Mouskouri, kompozitoriai Iannis Xenakis, Yanni ir Vangelis. Aleksandrijos graikas Constantine P. Cavafy ir Nobelio laureatai Giorgos Seferis ir Odisėjas Elytis yra tarp svarbiausių XX a. poetų. Graikų tarptautinio masto aktorės yra Melina Mercouri, Irene Papas ir Katina Paxinou.



                                     

2.3. Kultūra Religija

Dauguma graikų krikščionys, priklauso graikų stačiatikių bažnyčiai. Pirmais amžiais po Jėzaus Kristaus Naujasis Testamentas buvo užrašomas koine graikų kalba, kuri vis dar yra liturginė graikų stačiatikių kalba. Dauguma pirmųjų krikščionių ir bažnyčios tėvų kalbėjo graikiškai. Nors stačiatikių bažnyčia buvo labai priešiška senovės graikų pagonybei, ji padėjo išsaugoti graikų tapatumą liturgijoje vartodama graikų kalbą ir bandydama šviesti žmones. Taip pat yra mažos katalikų, evangelistų, žydų ir musulmonų bendruomenės. Graikų musulmonų ypač daug Tripolyje, Libane 7 tūkst., Al Hamidijoje, Sirijoje, ir Ponto regione Turkijoje, kur jie nebuvo grąžinti į Graikiją dėl tikėjimo. Apie 2 tūkst. priklauso graikų politeistinėms rekonstrukcinėms kongregacijoms.