ⓘ Free online encyclopedia. Did you know? page 218

R (reikšmės)

Vienraidė santrumpa R gali reikšti: R – aminorūgštis argininas ar R {\displaystyle \mathbb {R} } – realiųjų skaičių aibė R-12 Dvina – operatyvinė balistinė raketa NATO kodas SS-4 Sandal ar r – spindulys matematikoje R-x – TSRS kovinių raketų pava ...

S (reikšmės)

Vienraidė santrumpa S gali reikšti: S iš angl. South – pietūs žemėlapiuose S – cheminis elementas siera ir/ar sieros atomas cheminėse lygtyse ir reakcijose S – elektrinio laidžio matavimo vienetas simensas S – aminorūgšties serino vienraidis koda ...

T (reikšmės)

Vienraidis žodis T gali reikšti: t – masės matavimo vientas tona. T – nukleorūgščių azoto bazė timinas T – matavimų vienetų dešimtainis priešdėlis tera-, reiškiantis 10 12 T – aminorūgštis treoninas Ford T – automobilio modelis t – Stjudento koef ...

U (reikšmės)

Vienraidis žodis U gali reikšti: U- – individualių Vokietijos povandeninių laivų žymėjimo elementas. Pvz., U-26, U-144 ir t. t. U – cheminis elementas uranas arba urano atomas cheminėse formulėse U – lotynų kalbos ir kitų kalbų lotyniškais rašmen ...

V (reikšmės)

Vienraidis žodis V gali reikšti: v – greitis fizikoje V variklis – vidaus degimo variklių konfigūracija, kai cilindrai būna išsidėstę dviejose plokštumose, kurios sudaro V pavidalo skerspjūvį. V – romėniškas skaitmuo V 5. V – įtampos matavimo vie ...

Z (reikšmės)

Vienraidis žodis Z gali reikšti: Z – trečioji koordinatė ortogonalioje koordinačių sistemoje XYZ Z chromosoma – lytinė chromosoma ZW lyties lėmimo sistemoje. Z – lotynų kalbos ir kitų kalbų lotyniškais rašmenimis raidė Z – matavimo vienetų dešimt ...

Terminologija

Terminologija yra mokslas, apimantis terminų kūrimo ir tvarkybos teoriją ir praktiką. Šiuolaikinė terminologija sprendžia teorinius ir praktinius sąvokų sisteminimo, įvardijimo, darninimo ir viešinimo klausimus. Terminologija vadinama pagrindine ...

LST TK37 Terminologija

LST TK37 Terminologija – technikos komitetas prie Lietuvos standartizacijos departamento, užsiimantis įvairių sričių Lietuvos standartuose ir tarptautinių standartų lietuviškuose vertimuose naudojamų terminų tarpusavio suderinamumu ir kokybe. 200 ...

Terminija

Terminija – kalbos terminų visuma; kurios nors srities terminų visuma. Terminiją tiria mokslas terminologija. Kartais terminija vadinama terminologija. Tai anglų ir kitų kalbų įtaka, kadangi jose žodis terminology reiškia tiek terminologija, moks ...

Gestų kalba

Gestų kalba – kalba, kuri suvokiama vizualiai ir perduodama rankų ar kitų kūno dalių judesiais bei padėtimi. Gestų kalba turi savitą ir turtingą gramatiką, kur svarbu erdvė, greitis, laikas bei veido mimikos. Gestų kalba nėra tik rankų judesiais ...

Mimika

Mimika - tai veido raumenų judesiai, išreiškiantys jausmus, nuotaikas. Veido išraiškos yra neverbalinio bendravimo forma. Tai gali būti pagrindinė informacijos perdavimo priemonė ne tik žmonių tarpe, bet ir tarp kitų žinduolių ar gyvūnų rūšių. Žm ...

Akcentologija

Akcentologija – kalbotyros sritis, apimanti kurios nors kalbos kirčio, priegaidės, kirčiavimo sistemos ir jos vystymosi tyrimus. Jei kalba turi priegaidę ir dėsningą kirčio vietos kaitą, jos gali sudaryti savarankišką kalbotyros šaką, kitu atveju ...

Enklitikai

Enklitikai – klitikų atmaina: nekirčiuotas žodis, einantis po kirčiuotojo ir kirčio atžvilgiu prie jo besišliejantis. Lietuvių kalboje toks nesavarankiškumas reiškiasi kirčio nebuvimu, pavyzdžiui: padarýkime gi, stóviu juk, dìrbam jau. Enklitikas ...

Hirto dėsnis

Hirto dėsnis – baltų ir slavų kalbose galiojantis fonetinis dėsnis, 1895 m. atrastas Vokietijos kalbininko H. Hirto. Hirto dėsnis – svarus argumentas, kad kažkada galėjusi būti vieninga baltų-slavų prokalbė. Indoeuropiečių prokalbei Hirto dėsnis ...

Klitikai

Klitikai – bekirčiai žodžiai, gramatiškai savarankiški, bet fonologiškai priklausomi. Pagal apibrėžimą klitikai yra visi žodžiai, nesudarantys skiemens. Klitikai gali šlietis prie kurios nors vienos kirčiuotos kalbos dalies formos arba prie bet k ...

Metatonija

Metatonija – kalbotyros terminas, kuriuo vadinama priegaidžių kaita žodžio šaknyje, kartais ir priesagoje, pavyzdžiui: kárštas – kar̃štis, kùrpė – kur̃pius, várna – var̃nas. Kai kirtis persikelia taip pat ir į kitą skiemenį, toks reiškinys vadina ...

Sosiūro-Fortunatovo dėsnis

Sosiūro-Fortunatovo dėsnis – fonetinis dėsnis, kurį, nepriklausomai vienas nuo kito, atrado F. Fortunatovas ir F. de Sosiūras. Jis galioja slavų ir baltų kalbose. Pasak šio dėsnio, iš neakūtinio skiemens kirtis persikėlė į tolesnį, jeigu šis buvo ...

Vakernagelio dėsnis

Vakernagelio dėsnis – Šveicarijos kalbininko Jakobo Vakernagelio suformuluota taisyklė, nustatanti indoeuropiečių prokalbės bekirčių žodžių padėtį. Pasak šios taisyklės, silpnai kirčiuoti ir bekirčiai žodžiai vadinamieji klitikai šliejosi prie ki ...

Aliteracija

Aliteracija – tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas eilutėse, posmuose. Vienas dažniausių instrumentuotės būdų. Sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, vaizdumą, padeda sukurti vientisą garsinės raiškos ...

Alofonas

Alofonas – fonemos tarimo būdas, jos variantas, nulemtas tam tikros fonetinės aplinkos. Visuma visų įmanomų pozicijų, kuriose pasitaiko vienos fonemos alofonai, vadinama fonemos distribucija. Kalbos vartotojai gerai atpažįsta fonemas, t. y. reikš ...

Asimiliacija (kalbotyra)

Asimiliãcija – tai procesas, kai vienas garsas tampa panašus į greta stovintį kitą kuriuo nors aspektu ar tam tikrais atvejais visai išnyksta. Asimiliaciją nulemia fiziologinės kalbos padargų savybės – nesugebėjimas greitai pereiti nuo vieno gars ...

Dvigarsis

Dvigarsis – kalbos garsas, sudarytas iš to paties skiemens garsų, kurie tariami sudaro glaudų junginį. Šis terminas apima tiek dvibalsius, tiek ir kitokius dvigarsius. Kartais prie dvigarsių priskiriamos ir afrikatos.

Germanų pučiamųjų priebalsių dėsnis

Germanų pučiamųjų priebalsių dėsnis – tam tikras istorinis disimiliacijos pavyzdys, kuris germanų prokalbėje, germanų kalbų pramotėje, pasitaiko kaip dalis Grimo dėsnio išimčių. Dėsnis veikia įvairius sprogstamuosius indoeuropiečių prokalbėje tur ...

Gramatinė kaita

Gramatinė kaita – istorinės kalbotyros terminas, kuriuo įvardijami sinchroniniai germanų kalbų veiksmažodžio paradigmoje vykę Vernerio dėsnio reiškiniai.

Grimo dėsnis

Grimo dėsnis, arba Rasko – Grimo dėsnis, – fonetinis germanų prokalbėje įvykęs pokytis, paveikęs indoeuropiečių prokalbės sprogstamuosius priebalsius. Pirmą sykį šis pokytis buvo aprašytas 1814 m. danų kalbininko Rasmuso Rasko, o 1822 m. visiškai ...

Haplologija

Haplologija – kalbos reiškinys, kai išnyksta vienas iš dviejų vienodų ar fonetiškai panašių skiemenų. Reiškinį XX a. aprašė amerikietis kalbininkas Morisas Blumfyldas. Pvz.: mokslo pavadinimas mineralogija turėtų vadintis mineralologija, bet dėl ...

Havliko dėsnis

Havliko dėsnis – slavų kalboms bendra taisyklė, nustatanti redukuotųjų balsių, jiems išnykus, likimą skirtingose žodžio vietose. Dėsnis pavadintas jį 1889 m. suformulavusio čekų mokslininko Antonino Havliko garbei.

Kougilo dėsnis

Kougilo dėsnis – tai du skirtingi fonetiniai pokyčiai, vienas kurių įvyko graikų prokalbėje, o kitas – germanų prokalbėje. Šie pokyčiai buvo pavadinti jų atradėjo indoeuropeisto Voreno Kougilo garbei.

Laringalų teorija

Laringalų teorija – indoeuropeistikos teorija, teigianti, kad indoeuropiečių prokalbėje buvo vartojama keletas sąlygiškai laringalais vadinamų priebalsinių garsų. Rekonstruojamose pirminėse formose šie garsai paprastai žymimi arba *h₁, *h₂, *h₃, ...

Pederseno dėsnis

Pederseno dėsnis, arba ruki taisyklė, – fonetinis dėsnis, kurį slavų kalboms nepriklausomai vienas nuo kito 1894 m. suformulavo Ch. Ulenbekas ir 1895 m. H. Pedersenas. Į mokslinę apyvartą greičiau įėjo H. Pederseno straipsnis, todėl dėsnis imtas ...

Prozodija

Prozodija – antikinėje gramatikoje atsiradęs mokslas apie kirtį, nagrinėjantis skiemenis kirčio ir trukmės atžvilgiais. Šiuo metu prozodijos sąvoka nevienareikšmė, ji taikoma keliose mokslo šakose. Prozodija fonetikoje – mokslas apie kirtį, prieg ...

Redukcija (kalbotyra)

Redukcija – kalbotyros terminas, reiškiantis girdimą kalbos garsų pokytį, susijusį su kirčiu, garsumu, trukme, skambumu, tarimu arba padėtimi žodyje. Jei dėl šių priežasčių garsai tariami silpniau, trumpėja, sakoma, kad jie yra redukuoti. Tokių p ...

Rimas

Rimas – eilučių galūnių sąskambis. Rimų vaidmuo eiliuotame kūrinyje ypatingas. "Minties grožio valdovas", "eilėraščių karalius", – taip apibūdina rimą lietuvių eilėdaros tyrinėtojas Juozapas Girdzijauskas. Rimai didina ne tik minties, bet ir fone ...

Semerenio dėsnis

Semerenio dėsnis – O. Semerenio atrastas fonetinis dėsnis, galiojęs ankstyvuoju indoeuropiečių prokalbės laikotarpiu. Dėl šio dėsnio žodžio galo skiemenyse, besibaigiančiuose junginiu balsis+sonantas+s arba h₂, garsai s ir h₂ nukrito ir, kompensu ...

Skiemuo

Skiemuo – trumpiausias garsinės kalbos vienetas, vienu kartu ištariama garsinė žodžio dalis, kurios pagrindą sudaro balsis arba dvibalsis. Skiemuo susideda iš vieno arba kelių garsų. Kiek žodyje yra balsių ir grynųjų dvibalsių arba mišriųjų dviga ...

Stango dėsnis

Stango dėsnis – fonetinis dėsnis, atrastas norvegų kalbininko Kristiano Stango. Pasak šio dėsnio, dviejų sonantų arba laringalo ir sonanto grupė, uždaranti paskutinį žodžio skiemenį, būdavo supaprastinama šalinant pirmąjį sonantą arba laringalą i ...

Vernerio dėsnis

Vernerio dėnis – germanų kalboms būdingas fonetinis-morfologinis reiškinys, 1875 m. atrastas danų kalbininko Karlo Vernerio ir formuluojamas taip: dėl Grimo dėsnio atsiradę pučiamieji priebalsiai h, þ, f, taip pat išlikęs indoeuropiečių prokalbės ...

Vinterio dėsnis

Vinterio dėsnis – baltų ir slavų kalbų fonetikos ypatybė, kurios dėsningumus 1978 m. savo straipsnyje aprašė vokiečių kalbininkas Verneris Vinteris. Šis dėsnis teigia, kad indoeuropiečių prokalbės trumpieji balsiai */e, */o, */a/ < */h₂e, */i/ ...

Balsių harmonija

Balsių harmonija, arba sinharmonizmas, – fonologinis balsių asimiliacijos procesas. Priklausomai nuo terminologijos, tai yra viena iš dviejų metafonijos atmainų. Kalbose, kuriose galioja balsių harmonija, yra apribojimų, kokie balsiai gali atsidu ...

Boukólos dėsnis

Boukólos dėsnis – fonologinė indoeuropiečių prokalbės taisyklė. Pasak jos, lūpų gomuriniai priebalsiai greta balsio * u arba jo varianto, pusbalsio * w disimiliavosi į paprastus gomurinius sprogstamuosius. Šis dėsnis pavadintas pagal senosios gra ...

Išorinis filtras

Išorinis filtras kalbotyroje – garsų pokyčių rūšis, kuri veikia ne tam tikru laikotarpiu, o ilgesniu laiko periodu. Išorinis filtras paprastai daro įtaką bet kokiam fonetiniam deriniui, kuris pagal kalbos fonetikos dėsnius yra neleistinas, ir tai ...

Lenkų kalbos fonologija

Lenkų kalbos fonologija – lenkų kalbos fonemų ir jų raiškos kalboje visuma ir atitinkamas fonologijos mokslo laukas – šios konkrečios kalbos fonologinis tyrimas ir apibūdinimas.

Lotynų kalbos fonologija

Lotynų kalbos fonologija – lotynų kalbos fonemų ir jų raiškos kalboje visuma ir atitinkamas fonologijos mokslo laukas – šios konkrečios kalbos fonologinis tyrimas ir apibūdinimas.

Priebalsių laipsniavimas

Priebalsių laipsniavimas – priebalsių kaitos rūšis, kai priebalsiai kisdami įgyja įvairius "laipsnius", pavyzdžiui, vodų kalboje ttš pakinta į ďď, ht – į h. Šis laipsniavimas būdingas Uralo kalboms, pavyzdžiui, suomių, estų, šiaurės samių ir samo ...

Aštadhjaja

"Aštadhjaja" – pirmoji norminė sanskrito gramatika, sudaryta Indijos kalbininko Paninio. Veikalą sudaro 8 dalys, kiekviena suskirstyta į 4 skyrius. Iš viso, tekstą sudaro 3996 sūtros. Paninio "Aštadhjaja" išdėstytais principais remiasi visa klasi ...

Daugiskaita

Daugiskaita – gramatinė kategorija, kuri apibrėžia kalboje vartojamas žodžių formas, nurodančias, jog žodis apibūdina ne vieną, o daug daiktų. Daugiskaitą, kaip ir vienaskaitą turi dauguma pasaulio kalbų. Kai kurios kalbos, pvz., esperanto, vieto ...

Dviskaita

Dviskaita – gramatinio skaičiaus kategorija, naudojama dalyje kalbų greta vienaskaitos ir daugiskaitos nurodant du objektus ar dviejų objektų atliekamą veiksmą. Dviskaita egzistavo indoeuropiečių prokalbėje, todėl naudota sanskrite, Avestos, seno ...

Leksika

Leksika – kalbos žodžių visuma. Terminas "leksika" dar vartojamas kalbos lygmens ar funkcinio stiliaus, tarmės ar jos dalies, socialinės žmonių grupės, kurio nors vieno žmogaus ar leidinio žodžių visumai pavadinti. Leksika pateikiama įvairiuose ž ...

Leksikologija

Leksikologija – kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbos žodyną. Terminas leksikologija atsirado apie 1820 m., nors leksikologija buvo užsiiminėjama ir anksčiau. Leksikologija tyrinėja kalbos leksiką kaip tam tikrą sistemą, tarp kurios elementų egzist ...

Barbarizmas

Barbarizmas – svetimybė, bendrinės kalbos normoms prieštaraujantis žodis, žodžio forma ar sintaksinė konstrukcija, atkartota iš kitos kalbos. Susijęs su žodžiu barbaras, taip buvo vadinami graikų kalba labai prastai ar ir visiškai nekalbantys sve ...